Vasarą gazas, o rudenį tyla

Vasarą nekilnojamojo turto brokeriai gyrėsi rekordiniais mėnesiais ir rekordiniu rezervacijų skaičiumi. O rugsėjis atnešė tylą.

Pirmomis savaitėmis vis tikėjausi, kad žmonės tiesiog dar neįsivažiavo į naują rutiną, mokyklas ir būrelius. Bet šiandien jau spalio 8-oji, tad galiu pasakyti aiškiai: vasarą per vieną dieną turėdavau tiek apžiūrų, kiek dabar turiu per visą savaitę. Mažiau susidomėjimo, mažiau skambučių, rinka tarsi sustojo ir laukia.

Nuotaikos rinkoje labai pesimistinės. Žiniasklaida nuolat kalba apie brangstančias maisto ir pragyvenimo išlaidas: kuras gali brangti iki 3 eurų, šildymas iki 40 procentų, brangsta elektra, o euribor palūkanų normos jau paaugo maždaug vienu procentiniu punktu. Natūralu pagalvoti: gal verta palaukti ir pažiūrėti, kas bus? O jei paimsiu paskolą ir nebeliks pakankamai pinigų pragyvenimui?

Ar dėl to kainos jau koreguojasi? Kol kas ne, nes rinkoje vis dar nėra ką pirkti. Bet kas gali nutikti toliau? Matau tris scenarijus.

1. Daugiau derybų. Jei sulėtėjimas tęsis bent pusę metų, pirkėjui atsiras daugiau galimybių derėtis. Kai turtas ilgai neparduodamas, o pardavėjui spaudžia laikas ir finansai, deryboms atsiranda vietos.

2. Suspausta spyruoklė. Tai jau matėme po covid pauzės: visi laukė, pokyčių nebuvo, o gyventi reikėjo toliau. Pirkimas atsigavo, net sustiprėjo, ir kainos vėl šoktelėjo aukštyn.

3. Stagnacija. Ir tam yra pavyzdžių. Estijoje po pensijų fondų lėšų atsiėmimo smarkiai išaugo nekilnojamojo turto paklausa ir kainos, prasidėjo didelė infliacija (kaip ir pas mus), o paskui nekilnojamojo turto rinka ir bendras vartojimas sulėtėjo.

Kuris kelias laukia Lietuvos? Pamatysime jau netrukus. Bet pagalvokite kaip investuotojai: pirkti verta tada, kai kiti neperka, o parduoti, kai visi perka.